paskutinės dienos beprotnamy

Mielasis,

Žinau puikiai, kodėl rašau visa tai čia - nes Tu vargu ar čia kada nors užklysi ir perskaitysi. Gal ir gerai.

Rytoj prasidės tai, ko taip laukiau būdama dar Lietuvoj, ir kas mane baugina būnant čia.

Rytoj atvažiuoji pas mane.

Žinai, jaučiuosi kaip per tas muzikos pamokas. Man buvo labai labai nesmagu, kai mama ateidavo paklausyti kaip aš groju akordeonu. nerangiai, nes dar tik mokiausi. man buvo nesmagu kai draugai klausėsi, kaip groju gitara ką tik išmoktą dainą.

Panašiai ir Tu įsibrauni į mano pamoką. Aš mokausi gyventi pati. Savarankiškai. Darau pirmus nerangius žingsnius skaičiuodama, svarstydama ir mąstydama, kas geriau, patogiau, atsakingiau. Skirstau savo laiką į milijoną gabalų - dabar teks skirstyti į milijoną ir vieną gabalą. Mokausi atpažinti žmones, bendrauti. Mokausi apsieiti be mamos. Mokausi neverkti ir kontroliuoti save. Mokausi mokytis.

Būtų idealu, jei Tave pamatyčiau jau tada, kai būčiau Moteris - subrendusi, racionali ir savarankiška. Tokia, kokia noriu būti.

Bet Tu negali be manęs. Man be Tavęs irgi sunku. Todėl nusprendėme susitikti vienąkart ir ilgam būtent dabar, būtent šiame mano gyvenimo etape. kodėl MANO gyvenimo etape? Nes Tu visa tai jau išgyvenai. Ir tada, kai visa tai perėjai, neturėjai merginos, su kuria pastoviai draugavai.

Žinau, kad prašau iš Tavęs visko daug ir dažnai. Aš tiesiog taip bijau kad viską sugadinsi įsiterpęs į šią mano asmeninę erdvę. Noriu būti šalia Tavęs, noriu būti su Tavimi. Bet nenoriu, kad mane varžytum. Noriu laisvės. Laisvės kurios siekiau aštuoniolika metų ir dėl kurios pastaruosius dvejus verkiau ir rėkiau.

Tau reikia pastovumo. Gal man irgi reikės. Noriu jaustis Tavo mergina, o ne pusiau žmona. Nenoriu būti kaip Julė, kuri surimtėjo ir niekur nebeišeina nes gyvena su savo vaikinu.

Man ( DRAKONIUKAS MAN MAN MAN) reikia adrenalino, pojūčių. Tai nereiškia kad nenoriu jų su Tavimi. Tiesiog noriu dar daugiau išgyvenimų, nei galiu patirti šalia Tavęs.

… Tik kažkodėl bobų vasara vis nepražysta
mano nuotaikoje.

Jei kas nors matėte filmą “Amelija iš montmartro”, tai aš šiuo metu
save tapatinu su gnomu kuris “darėsi” nuotraukas visur kur tik
pabuvojo.

Jūsų ištikima varlė keliauninkė pagaliau sėkmingais vėjais nublokšta į antrąją
lietuvių tėvynę (čia citata) - Angliją. Jau mėnuo meginu priprasti prie naujo
gyvenimo ritmo ir naujų pojūčių.

Nerašysiu , kuo čia yra blogiau ar geriau už Lietuvą. Nenoriu būti apšaukta
nemandagiais vardais, todėl nekelsiu snapo. Pasakysiu tiktai viena : kad
patikėtumet, reikia visa tai patirti.

Mokslų daug o paskaitų mažai - labai jau čia akcentuojamas savarankiškas
mokymasis. Ir plagijavimas labai stebimas - atiduodant kursinius reikia juos
pristatyti dviem formatais - elektroniniu ir popieriniu. pirmąjį reikia įkelti
į tam tikrą sistemą kuri automatiškai pastebi visus copy-paste iš kitų darbų ir
internetinių puslapių, maža to, pastebi net nelabai mandrai perfrazuotus
sakinius.

Darbo irgi krūvos. Ir moka padoriai. Dirbu vertėja beje. Žinodama penkias
kalbas darbo gaunu nemažai, tikiuosi toks pat bus ir atlyginimas (oi kaip
laukiu…)

bet ne apie tai aš čia. nuklydau į pievas.

savaitgalį skambinau draugams. praplepėjom gal dvi valandas. ačiū dievui, yra
toks daiktas kaip skype.

viena susituokė, kita gyvena su vaikinu, trečia studijuoja teisę…

vienas laukiasi vaiko (tiksliau jo panelė laukiasi), antras susituokė, trečias
dar velniažin kur…

atrodo, išgyvenu antrą paauglystės laikotarpį. tiksliau laikotarpį, kai tenka
pereiti iš vėlyvos paauglystės į suaugusio žmogaus gyvenimą.

visi aplinkui surimtėjo, apsistojo, apsisėdo.

ir tik man atrodo, kad visam tam - dar ne laikas.

nenoriu tapti rimta ponia, kuri šypsosi tik iš reikalo, sėdi ramiai ir
studijuoja, kartą per savaitę išeidama kur nors pasivaikščioti su savo
rafinuotais draugais.

niekada jau nebegrįšiu į mokyklos suolą, nebesijuoksiu su klasiokais iš
mokytojo, nerangiai užsidėjusio marškinius. niekada nebebėgsiu iš pamokų,
nebejausiu to pirmojo, nuostabiausiojo egzaminų jaudulio, net iškylos į klubą
jau niekada nebebus tos pačios.

jaučiuosi nutolusi nuo savo aplinkinių, kurie kadaise buvo tokie savi ir
nuostabūs. skausmingiausia, kad jaučiuosi žingsniu atgal nuo jų, nors taip
jaustis ir neturėčiau. man nepriimtina tai, ką daro jie - suaugimą sutapatina
su rimtumu. mano savarankiškumas kitoks. visada mokėjau savim pasirūpinti - gal
todėl man tai atrodo taip įprasta, o jiems - nauja or nepatirta.

suvokimas, jog net nuosavi namai nebebus tokie kaip anksčiau, žudo.
nebepraleisiu ten daugiau negu kelių mėnesių, po to - savaičių, po to - dienų
per metus.

aplinka vis spaudžia apsispręsti, kas esu iš tikrųjų, o kas nesu. o aš vis
negaliu. nes gyvenu su įsitikinimu, jog savęs suvokimas ateina su patirtimi,
palaipsniui, o ne per prievartą - paėmėi ir nustatei sau, kas esi ir visą
likusį laiką vadovaujiesi ta nuostata.

gal tai tiesiog rudeninė depresija, gal mokslų stresas, gal - tiesiog pamąstymų
laikotarpis, aplankantis kiekvieną žmogų anksčiau ar vėliau.

taip svajojau pagaliau išsilaisvinti, o dabar ta laisvė atrodo labiau veržianti
negu gyvenimas pagal griežtas tėvų taisykles.

Birmingeme lijo tik dukart nuo to laiko, kai čia atsikrausčiau. Šiandien -
prapliupo, palijo minutę ir nustojo. ir pirmąsias dienas. keista. tikriausiai
bobų vasara.

o kadangi šiąnakt yra bonfire night (jau penktą naktį tęsiasi), visur pyškauja ir dūzgia fejerverkai- tik
man kažkaip vienodai.

ech. tikiuosi, šis laikotarpis greitai praeis.

Niekada nemaniau, kad internetas tiek gali. Savo pačios netikėtumui per kelias dienas susiradau keletą butų (tfu tfu tfu, kad tik nebūtų kokie apgavikai), susitariau dėl bagažo gabenimo, užsiregistravau savo universitete, užsirezervavau kambarį viešbutyje (pigiai ir su pusryčiais included - keista, kad nebrangiai ir tiek siūlo, bet universitetas laiduoja už juos, tai tikriausiai turėtų būt viskas ok) ir beveik susitariau kad kas nors su manimi nueitų pažiūrėt to butuko, į kurį noriu įsikraustyti (už kainą , kurios prašo, duoda ryškiai truputėlį per daug, bet bus matyti - tfu tfu tfu :) ). Ir visa tai - per keletą valandų naršymo internete ir skambinimo telefonu.

Niekada nemaniau, kad taip pasakysiu (visada laikiau save žinančia visas interneto galimybes, ar bent jau tas pagrindines), bet interneto galia mane tikrai šįkart nustebino.

Kind regards,

Yours,

got2b.

Vieną
dieną atrodo, jog viskas rimta ir tvirta, tiek tvirta, kad niekas
negalėtų to palaužti. Atrodo, jog gyvenimas nuostabus ir rožinis ir
tyliai meldiesi tėvams ir dievams kad taip būtų visada, kad tai
nesikeistų. Gavęs progą tiesiog mėgautis gyvenimu jautiesi, lyg ką tik
gautum šimtą Oskarų iškart.

Kol vieną dieną viskas pradeda griūti. Iš pradžių nepastebimai,
panašiai kaip genda dantis. Atsiskaldo maža dalelė, atsiranda skylutė.
Ji plečiasi, plečiasi, kol tampa nebeįmanoma su ja gyvent, ir einame
taisyti pas gydytoją. Iš pradžių nieko nesuvoki. Po to nenori tikėt ir
įtikinėji save, jog iš tikrųjų viskas yra vis taip pat puiku, kaip ir
buvo. Kol vieną rytą prabudęs, nebejauti tos laimės, to nepagrįsto ir
nežinia iš kur atsiradusio džiaugsmo. Balos atrodo šlykščiai, nors
prieš kelias dienas dar stebėjai jose visus pasaulio atvaizdus ir
svajojai, jog kada nors nukeliausi toli toli… Darganas oras jau
nebeatrodo romantiškas, o tiesiog niūrus. Rožinė spalva pasidaro
drumzlėta ir staiga pavirsta pilka. Viskas atrodo grįžo į savo senas,
nuobodžias ir liūdnas vėžes.

Tada pradedi pripažinti, jog kažkas yra vis dėlto negerai. Pradedi
kaltinti save, po to kitus, vėliau - aplinkybes, galiausiai - visą
pasaulį. Po to prasideda savigrauža. Depresija. Liūdesys.

Skaudžiausia yra suprasti ir suvokti, jog, kad ir kaip besistengtum,
tai, kas buvo - nebegrįš, o jei ir grįš, bus visai kitaip nei anksčiau.
Ir tas “visai kitaip” niekada nereiškia “geriau”. Nes net jei viskas
sugrįš atgal, prisiminimai apie tą niūrių minčių laikotarpį liks. Ir
nežinia, ar ilgai galėsi ištverti vėl. Pasidarysi panašus į psichinį
ligonį, kuris visur ieško užuominų , kad viskas vėl  blogai.

Kiek įmanoma ištverti su nuojauta, jog tuoj tuoj viskas sugrius? Kiek
galima gyventi žinant, jog greit viskas pasibaigs amžiams? Kiek galima
save guosti, kad viskas kas atsitinka,  atsitinka mūsų pačių gerovei?
Kiek galima sau įteiginėti, kad viskas bus gerai, tikėtis ir viltis,
jog viskas pasitaisys?

Telieka šie klausimai retoriniais…

Kartais ir Himalajai sugriūna. Nes pažvelgus į viską, kas mus supa, ne tik žmonės, bet ir kalnai palūžta.

Norėčiau kada nors sudainuoti Seatherio ir Amy lee dainą su kokiu nors vaikinu, turinčių gerą balsą. Norėčiau sušokti tango Paryžiaus aikštėje. Noriu suptis ant supynių dvidešimt minučių, aukštai aukštai. Noriu užsimiršti muzikos ritme ir šokti, šokti tango….

Norėčiau susitikti su Džoniu ir pasakyti, kaip be galo pasiilgau mūsų ilgų vakarinių pasikalbėjimų…  Pamatyti Romą ir Karolę, tapančią piešinį kažkur parke.

Yra tiek daug dalykų, kurių taip be galo pasiilgau… yra tiek daug žmonių, kurių nemačiau jau lygiai metus ir tris mėnesius. Galų gale yra šis blogas, kurį kadaise nustojau rimtai rašyti ir tik kartais užsuku užrašyti čia savo svajonių ir troškimų, kad po kelių metų, supdamasi apsivilkusi raudona lyg kraujas suknele pašėlusiai aistringame tango ritme, prisiminčiau jas visas, visas iki vienos ir pasakyčiau sau : dar viena svajonė išsipildė.

Apie tai man pradėjo šnekėti dar prieš dvejus metus, kai jau MANO
pažįstami pradėjo tai patirti. Kiekvienas prie šių įvykių pridėdavo vis
kitokių spalvų, kai kurių pasakojimai apie tai buvo išvis trumpi ir
lakoniški : ateina laikas, padarai ka reikia, ir tai praeina. atrodo
baisu ir kraupu, tačiau po kurio laiko pradedi to ilgėtis.

Pirmasis atėjo labai netikėtai.

Yup, šneku apie egzaminus.

Įdomi patirtis, žvelgiant į juos iš dviejų beveik mėnesių perspektyvos.
Viskas atrodo taip toli, kad net kyla noras visa tai pakartoti. Nebuvo
jokių ilgų bemiegių naktų, tiesiog ramiausiai sėdėjau ir mokiaus
dienomis, kad kuo anksčiau atsikelčiau ir kibčiau kitądien į mokslus.
Pats procesas truputį (ką jau ten, LABAI) nesuorganizuotas : į vieną iš
egzaminų pasigailėjau neatsinešusi vadovėlio ir nepadėjusi jo ant stalo
tiesiai priešais savo nosį. Nors, ne be išimčių - kai kurie buvo taip
tvarkingai suorganizuoti, kad net menkiausias popieriaus (šperos)
šnarėjimas tualeto kabinoje (taip, taip, ir ten mus sekdavo) keldavo
vykdytojo įtarimus ir grasinimus. Teko suktis iš padėties. Taigi, pirmoji išmintis 
- Šperas Reikia Darytis Ant Kojų. Stresas padaro savo ir salėje sėdint
per egzaminą, kad ir kaip norėsi, nelabai turėsi drąsos nusirašyt iš
popierinių paruoštukų. Patariu prisipirkti plonai rašančių cd
flomasterių (markerių pieštukų - call it whatever you want) ir pirmyn.
Aišku, geriausia sutalpinti visą reikalingą informaciją į erdvę tarp
kelio ir šlaunų - maždaug iki 5cm nuo kelnaičių ribos špargalkė turėtų
pasibaigt. Tačiau, kaip žinia, kai kurie dalykai reikalauja didesnio
informacijos kiekio, taigi, nuo kelio žemyn - čiuožiam. Sekasi tiems,
kurie moka rašyti smulkiomis raidelėmis. O dabar - dėl markerių. Cd
markeriai yra waterproof, o tai reiškia, kad per naktį nenusitrins,
kaip pvz. tušinukas (juk tą pačią egzamino dieną šperų nedarysit, teks
su paruoštukais miegot tiesiogine to žodžio prasme). Kaip vyksta
procesas : mandagiai keliate ranką ir pasiprašote išeiti. Patogiausia
tokią rankinę (gal tiksliau “kojinę”) žinių enciklopediją yra skaityti
sėdint (todėl tokia preciziška jos talpinimo vieta), nors galima ir
stovint , tik būtinai nutraukus kelnes (dėl aiškių priežasčių). Nei
popiergalių šnaresio, nieko - nebent koks pasipiktinęs vykdytojas
tiesiogiai stebėtų jus kabinoje. Antroji šios vasaros išmintis -
nupirkai egzą- tylėk. Šiemet neteko pirkti (nors teko girdėti), bet, po
praeitų metų nusprendžiau : jei pirksiu, kaip žuvis vandenyje tylėsiu
ir burbuliukų net neleisiu.
Neteko. Ką gi, missed the chance. Nors tai ir geriau. Aš ne už visišką
sąžiningumą pasaulyje, kur klesti korupcija ir apgavystės (naivuolių
klube - nesu tavo narė), tačiau žinias šiemet teko tikrintis savomis
jėgomis, ir rezultatai džiugina tuo labiau.

Pirmas egzaminas išgąsdino iki ašarų beveik. Po to ėjo antras,
trečias… ir taip iki paskutinio, per kurį irgi truputėlį jaudinausi.
Užduotys - absurdiškos (ypatingai istorijos), vertinimas - nežinia koks
(rusų kalbos mokytoja grįžusi iš vertinimo, ėmėsi už galvos - pasirodo,
dėl to, kad visi mokiniai laikę tą egzaminą, gerai jį parašė, vykdymo
instrukcijos nusprendė nepapildyti jokiais žodžių sinonimais (buvo
užduotis įrašyti vieną trūkstamą žodį) ir niekam nedaryti jokių
nuolaidžiavimų - nepataikei į instrukcijos rėmus - nulis), nieko gero.
Bet rezultatai nudžiugino, kai kurių išvis nesitikėjau tokių gerų.
Labai jaudino pats laukimas. Ir tada supratau trečią dalyką- egzaminai yra pervertinami. Pernelyg daug jie reiškia mūsų šalyje. Ne
pirmą kartą pastebiu, kad pagal balus iš tam tikro žinių patikrinimo
vertinamas ir pats žmogus. Pasakei, kiek gavai - ir Tave nuskenuoja
kaip pigiu skaneriu - aha, tik 20 balų - hm, gal ir nekvailas, bet
bendrauti neverta. Kad įmanoma būtų suteikti egzaminams tokią svarbą,
pačios užduotys turėtų būti daug kruopščiau parenkamos, užduočių
spektras - žymiai geresnės kokybės, vertinimas - milijonus kartų
objektyvesnis. Ne kartą perpasakoju draugams tą pačią istoriją.
Įsivaizduokite ir jūs. Vertintojas N, atsikelia pirmadienio rytą kaire
koja, žmona nesuteikia rytinio minjeto, šuo vėl primyžo į tapkes,
600sis mersedesas neužsiveda, visuomeniniame transporte kamščiai, visi
stumdosi, visur prie sankryžų raudona šviesoforo šviesa. Pakeliui į
vertinimo centrą įlipa į balą ir galų gale pasirodo, jog namie jis
pamiršo savo darbo pažymėjimą/asmens dokumentą/bet ką, ką svarbu turėti
norint įrodyti, jog esi vertintojas. Kaip toks žmogus gali objektyviai
įvertinti žinias tų, kuriems dar tik formuojasi akiratis ir požiūriai,
ir jie ne visai sklandžiai ir vadovėliškai moka reikšti savo mintis?
Mus dvylika metų mokė kūrybiškumo, minčių ir žodžio laisvės, o lemtingą
dieną visus įspraudė į vienos instrukcijos rėmą, beje, labai siaurų,
atsižvelgiant į klausimų, kuriuos užduoda, platumą ir pobūdį. Nepatekai
į tą rėmą - nulis, ir pats esi nulis, nes šioje šalyje svarbu tik
įvertinimas. Nepraslydai - tavo bėdos. Visi girdėjome apie Oksfordą ir
Harvardą, ir kažkodėl manome, jog ten priima tik moksliukus, pamiršdami
pasidomėti, kaip yra iš tikrųjų. O iš tikrųjų yra taip, jog nė vienas
moksliukas ten nesimoko. Gali būti vidutiniokas, bet jeigu mokėsi
įrodyti, kad turi daug noro ir fantazijos, motyvacijos ir tikslų - tu
priimtas (gal kiek griežtesnėm sąlygom, bet tai tik kuriam laikui). O
jei susimausi per pokalbius - per visus keturis šansus, kai tau duoda
įrodyti, jog esi tinkamas tęsti mokslus ten - štai tada jau jie pasakys “atleiskite, tačiau jūs neišpildote mūsų sąlygų”.

Dar vienas džiuginantis dalykas šiame maratone buvo jo pabaiga,
vainikavimas, žodžiu - išleistuvės. Gaila, kad žmogus tik paskutinę
akimirką sužino, jog tarp tų, su kuriais praleido 12 metų tose pačiose
sienose, yra tikrai šaunių , visus tuos 12 metų besislapščiusių
bendraminčių ir šiaip gerų žmonių. Rytmetis pats sakyte sakė - na ką,
vaikučiai, welcome to the brand new life…

Tas brand new life pasveikino nelabai padoriai, kad nepasakyčiau -
nemandagiai. Laukimas, kol paskelbs vietą kur įstojai žudo. Užmušant
laiką teko svarstyti apie prašymų nagrinėjimo sistemą ir įkainius.
Stojant į Didžiąją Britaniją (krūūūūūvos skeptikų sako kad ten nieko
gero) už 6 pageidavimus sumoki 75litus. Lietuvoje - už 4 sumoki 80lt.
Lietuvių pamėgtoje Anglijoje veikia organizacija, kuri užpildytą anketą
kartu su pageidavimais nusiunčia į KIEKVIENĄ pasirinktą universitetą,
ir po kelių savaičių gauni šešis pasiūlymus su sąlygomis kurias turi
išpildyti. Iš karto, nuo pat pradžių žinai, ko iš tavęs reikalaujama,
kokių tikslų siekti (prašymų pildymas vyksta gerokai anksčiau prieš
egzaminų sesiją), kurių universitetų laiškus verta skaityti, o kurių -
ne, nes jų reikalavimai žymiai aukštesni nei įgalėsi. Kas vyksta pas
mus? Tavo ateitis priklauso nuo kompiuterio. Skandalų prašymų ir jų
nagrinėjimo sistemų kūrėjams padeda išvengti viena maža eilutė :
Įrašyti prioritetų mažėjimo tvarka. Prioritetai? Ei, man ką tik suėjo
aštuoniolika, aš vis dar apstulbęs/usi po egzaminų ir apskritai mokslų,
mane ką tik atplėšė nuo mokyklos, kur viskas buvo rožėmis klota beveik
- KOKIE PO VELNIŲ PRIORITETAI? Antras dalykas dar labiau absurdiškas.
Mano elektroniniame laiške buvo parašyta “Jūs kviečiami studijuoti VU,
prašymo numeris, programa, tralialia ir t.t. Dokumentus priima toje
aukštoje mokykloje, kur mokysitės”. Ei, ei, ei, pagalvojau aš, VU turi
kelis rūmus, tarp kurių nemažas atstumas. KUR VAŽIUOTI? KAIP NUSIGAUTI?
Galų gale, KOKIUS DOKUMENTUS VEŽTIS? Negaliu pasigirti Vilnietės
statusu, todėl labai nepravartu būtų ką nors pamiršti namie, ir paskui
grįžinėti po šimtą kartų. Bet tai, aišku, tik mano problemos.

Sulaukus pagaliau rezultatų optimistiškai nusiteikusiu veideliu
išmoviau į išsvajotąjį VU. Nesitikėjau, kad ten įstosiu, tačiau,
pasirodo, yra ir tokių, kuriems šiemet pasisekė (BŪTENT, MAŽIAU
PASISEKĖ,o ne “jie yra kvailesni už mane) mažiau negu man. Pirmiausia
apstulbino patalpos - po VGTU architektūros rūmų, kur pusvalandį su
drauge slampinėjome neaiškiais siaurais koridoriais ir girdėjome labai
nuslopintą aidą (patalpos priminė namą kuriame vaidenasi) ieškodamos
tualeto, saulėtekio rūmai padarė įspūdį. Visada maniau, jog vieta, kur
žmonės praleidžia daug laiko, įtakoja jų charakterį, mąstymą, bent
kažkiek įtakoja. Maniau jog sutiksiu supratingų žmonių, padėsiančių man

susiprasti šioje aplinkoje, kurioje esu pirmąkart. Kaip parodė
tolimesni įvykiai, vieninteliai supratingi žmonės, tądien buvę toje
pačioje vietoje, kaip ir aš - SAMPO banką reklamuojatys jaunuoliai.
Kiek įkyrūs, bet bendrai visai nieko.

Pasirodė, atvažiavau veltui, nes reikėjo kažkokio (NE Brandos atestato)
dokumento iš tėvų. Parašiau prašymą, kad pasižadu atvežti vėliau, o
dabar duokit man pasirašyti sutartį. Prašymą reikėjo duoti
užantspaudoti kažkokiam vyrukui, kuris mums, būsimiems pirmakursiams,
turetų būti didžiulis autoritetas, nes turi “daug įgaliojimų”. Nejau
tam senam žilam vyrukui buvo sunku padėti antspaudą ir paprasčiausiai
mane paleisti? Ne, jis man dar atskaitė moralą, kad jau visą savaitę
kasdien mato po 500 tokių snarglių (that's the exact word) kaip aš, ir
jei jam rūpėtų kiekvieno iš jų asmeninės problemos, tikriausiai ne tik
pražiltų (čia tai jis ne į temą skėlė - jo plaukai žilut žilutėliai),
bet ir nupliktų.

- Taigi - pasakė jis - kol kas mes iš tavęs viską paimsime, ko mums
reikia, o sutartį atvažiuok pasirašyti tokią ir tokią dieną.

- Tai ką man DABAR daryti? Veltui atvažiavau?

- Tikėkis ir vilkis, kad būsi šio universiteto studentė. Nežinau, ar
tarp tų didžiulių krūvų popierių kas nors prisimins, jog esi kažkokį
popiergalį skolinga, ir duos tau pasirašyti tą sutartį…

Taigi, maža to, kad turėjai plušėti nemenkai, kad ten patektum (aš apie
egzaminus, kurie, kaip anksčiau minėjau, reiškia viską šioje šalyje),
dar turi ir “viltis ir tikėtis”, jog jie tave priims. Ne todėl, kad
netinki. Todėl, kad kažkoks žilas diedas taip užsigeidė. Nes neturėjo
nuotaikos pasirašyti tavo prašymo.

Išėjusi iš ten aiškiai supratau : krautis mantą ir papildyti brolių
lietuvių gretas užsienyje (savaime aišku, kur), štai ką reikia daryti.

Dar vienas svarbus man šiuo metu dalykas - prioritetai. Kelionė į užsienį reikštų santykių su mylimu vaikinu nugalabijimą, pasilikimas čia - asmenybės savižudybė. Ambicijos versus jausmai. Meilė versus ateitis. Santykiai versus mokslai.

All in all, ši vasara lig šiolei buvo vienas didelis išbandymų ir kai kurių atradimų laikotarpis. Tikiuosi, taip bus ir toliau. Mėgstu (čia toks mažas mano mazochistinis pomėgis), kai visos dienos būna užimtos nuo pradžios iki pabaigos, kai reikia kažkur lakstyti, tvarkyti reikalus, bėgioti, spręsti. Tik kai tokie laikotarpiai užsitęsia per ilgai, pradeda varginti.

Akys pamažėl limpa, rytoj anksti keltis.

Ir vis dėl to, nusprendžiu rašyti čia. Bent porą žodžių.

Rytoj - eilinis jėgų ir nervų  išbandymas. Berods nereikšmingas, bet kūnui kainuoja papildomą dieninę kalorijų normą.

Palengva visi gyvenimo, šio gyvenimo, vaikiškų išdaigų pilno gyvenimo, mazgai pamažėl išsiriša ir linija tampa lygi, neraukšlėta, tarsi pasiruošusi naujiems keblumams.

Neįtikėtina, kaip greitai prabėgo laikas nuo pirmos diskotekos ir suvokimo, kas iš tikrųjų yra “tie vaikinai” iki paskutinįkart suskambėjusio per keliolika metų atsibodusio garso ir mažos šykščios ašaros, jog vis dėlto kažkas pasibaigia.

Einu miegoti. Šiandieninis įrašaas - trumputis priminimas sau pačiai.

Šiandien devintą valandą prasidėjo mano kelias išsilaisvinimo link.
Rašau taisyklingai, be klaidų, moku suprasti tekstus ir rašyti rašinius, moku skaičiuoti integralus ir išvestines, susikalbėti su užsieniečiais ir papasakoti apie Napoleono karus.
Tai, ir dar milijonas kartų daugiau - mano išsilaisvinimo kaina.
Trisdešimt dienų beprotiško triūso vainikuojančių trejus (iš dvylikos) pragaro metų.
Kur veržiuosi? Ką? Pasaulis ne rožėm klotas? Taip. Veržiuosi į tą pasaulį, pilną intrigų ir blogio, bet bent jau į tokį, kuris nėra grįstas Jos neišsipildžiusiomis ambicijomis, svajonėmis ir reikalavimais mano atžvilgiu.
Aš nebėgu iš namų. Tiesiog išeinu užtarnauto poilsio.
Ir šiandien, besėdint vėsioje salėje numatytoje man erdvėje (suole) pirmoji mintis - here it begins….
Per kančias į žvaigždes. Todėl suspaudžiu dantis ir bėgu ruoštis kitam Išsilaisvinimo laipteliui…

Šiandien su vienu pažįstamu ilgai gvildenome šią temą. Kalbėjome TIK apie poras, kurios draugauja be kokių nors valstybinių ar religinių ryšių (kalbu apie santuoką). Pati dar seniau  mąsčiau apie tokius dalykus, bet konkrečių minčių, kurias galima būtų išlieti ant popieriaus, nesugebėjau išskirti. Šiandien jau sugebu :]. Taigi

Pamąstymai apie atvirumą.

1. FAKTAS - santykiai, grindžiami melu ir pasitikėjimu, yra trumpalaikiai arba išvis neegzistuoja. KLAUSIMAS : Kas gimsta pirmiau : melas ar nepasitikėjimas?
Vakar buvau parduotuvėj su Jule. Prie Julės priėjo jos draugės vaikinas ir pradėjo aiškinti situaciją : mano pana mane apgaudinėja. Vaikino “pana” - Julės draugė, parašė vaikinui, jog miega namie ir negali su juo susitikti. Vaikinas ja nepatikėjo ir, pagavęs Julę, paprašė jos paskambinti merginos numeriu ir išsiaiškinti visą tiesą. Julės draugė, aišku melavo vaikinui, ir , kaip pasirodė, buvo išvažiavusi Kaunan.
Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, mergina yra kalta, nes meluoja. Aš tuo irgi iš pradžių patikėjau. Kol Julė man nepapasakojo, jog tas pats vaikinas niekur niekad savo panelės vienos neišleisdavo, neva ji labai graži (ji tikrai simpatiška) ir ją galėtų kas nukabinti. Pasak Julės, nuo pat porelės draugystės pradžios vaikinas kaip uodega tąsėsi merginai iš paskos, o kai negalėdavo su ja nueit pvz. į kieno nors gimtadienį, tiesiog uždrausdavo jai pačiai ten eiti.
Taigi, kas gimė pirmai : merginos melas ar vaikino nepasitikėjimas?
Prirašau save tai laimingai žmonių grupei, kuri, nors ir skaudžiai išgyvena išsiskyrimus, atsigauna ir viską nubraukia į trumpalaikę atmintį, iš kurios ir visai dauguma prisiminimų išnyksta po kurio laiko. Jei nesu su vaikinu susituokusi, esu laisva daryti ką noriu. Draugystė, pasimatymai - tai tik nematomi saitai, kurie įpareigoja nebent gailestingumą (na kaip aš galiu jį mesti - jis gi nusimins). Aišku, dauguma su manimi nesutiktų, tačiau jei kažkas elgtųsi su manimi panašiai kaip aprašytame pavyzdyje, mažiausia, ką daryčiau - meluočiau kaip įmanydama, daugiausiai - tiesiog išsiskirčiau. Aš nesu kieno nors nuosavybė ir atsiskaitinėti prieš ką kitą turiu nebent tada, kai to pati noriu. Jei noriu - galiu važiuoti į Kauną. Jei noriu - galiu eiti į vakarėlį. Neįpareigoju ir savo antrosios pusės - net džiaugiuosi kartais kai ji (antroji pusė) nueina į pobūvį su draugais - ir nekeliu  priekaištų tol, kol jis pamiršta, jog be draugų egzistuoju ir aš, kuriai irgi reikia kartą per penkias valandas parašyti žinutę.  Dabar bus labai apytikslis ir bendras sakinys. Mėgstu sakyti : “Gali mane išduoti, prašom, neėmiau tavęs nuosavybėn, tačiau padarius tai pereini į kitą barikadų pusę, kurioje aš niekada nepasirodysiu. Nenoriu būti meilužė kekšė, taigi, išdavęs, nieko iš manęs nesitikėk”. Ir rimtai : negalima vaikino ar merginos kaltinti dėl išdavystės. Kaltinimas - savigrauža. Bet nukrypau nuo temos.
Dar vienas pavyzdys į temą : mano vaikinas kęsti nepakenčia šokių ir masovkių. Jam tai - kankynė, kad ir kiek mėginčiau jį pratinti prie visko. Tai ką dabar, dėl to, kad jam kažkas nepatinka, aš turiu atsisakyti to kas man teikia fizinę iškrovą ir vaikišką gaivališką džiaugsmą? neduok die man tokį ultimatumą iškeltų - smogčiau į snukį hehe :]
Taigi, klausimas išlieka klausimu. Kas atsiranda pirmiau, priklauso nuo žmonių nusistatymo santykiu tema.

2. “Akys nemato, širdies neskauda”

Tiesa. RE tam, kas tai sugalvojo. Tačiau, skaitantieji, kiek kartu buvo taip, jog “akys nematė”? Anksčiau ar vėliau viskas išplaukia į paviršių. Kartą draugavau su vaikinu, kuris turėjo pomėgį (didžiulį, sakyčiau), internetui, tačiau ne pažinčių puslapių naršymui, o programų kūrimui, hackingui ir t.t.. Dvi savaites mėgino mane įtikinti, jog nėra priklausomas nuo interneto, ir realūs santykiai jam yra svarbiausi, o virtualių jis nepripažįsta. Dvi savaites tikino, jog yra vertas mano dėmėsio. Buvome kartu kelis mėnesius. Viskas klostėsi puikiai iki akimirkos, kai, atėjęs pas mane namo, pamiršo išjungti savo paštą (neatsargus hackeris hehe). Kadangi turėjau to paties serverio pašto dėžutę, supainiojau ją su savąja. Tik pamačiusi keletą svetimų adresų susivokiau. Viską sudirbo smalsumas. Pasirodo, mano vaikinas jau kelias savaites susirašinėjo laiškais su kažkokia panele iš Klaipėdos. Berods, nieko čia baisaus, juk niekad nebuvo susitikę (supratau iš laiškų). Tačiau viso to turinys buvo…. hm…. necenzūruotas. Atsimenu, buvo skaudu. Kelias dienas. Per tas kelias dienas išsiskyriau su savo vaikinu. Ne todėl, jog laikiau tai išdavyste ar panašiai. Problema buvo ne jis, o aš. Negalėčiau su juo bendrauti matant pastoviai prieš akis tuos laiškus.
Taigi, išvada iš viso to truputį nepaprasta : nori daryti kažką, kas galėtų būti bent kiek neteisinga kito žmogaus atžvilgiu - daryk tai taip, kad NĖ VIENA SIELELĖ NEŽINOTŲ. Ką žino DU, žino ir kiaulė. O laiškus ir smsus galima trinti.

3. “Retkarčiais geriau nežinomybė nei atvirumas”

Klausimas : o kada tie “retkarčiais”? Juk kaskart , kai užuodžiama kokia nors šunybė, norisi karštakošiškai išsiaiškinti viską iki galo, apkaltinti kaltuosius, išteisinti nekaltuosius, būti maksimalistu ir ryžtis bet kam, kad ir kokiam nors drastiškam poelgiui. Kartą juokais patraukiau savo vaikiną už liežuvio, apie ką kalbėjosi su kažkokia savo pažįstama panele. Jis, atsakęs, “nieko ypatingo”, persiuntė man jų pokalbio log-ą, kaip atvirumo įrodymą. Na, kas vienam atrodo “nieko ypatingo”, kitam gali atrodyti kitaip. Ilgai svarsčiau , skaityti tą ar ne, galų gale vėl nugalėjo smalsumas. Pasigailėjau, kad pradėjau skaityti. (čia reikia paminėti, jog su vaikinu buvome sutarę padaryti kai ką labai labai slapto ir tikrai neviešinamo, kai ką neįprasto, kas buvo tik tarp mudviejų, na, ir dar vieno žmogaus, kuris irgi turėjo savo dalį suplanuotame reikaliukyje) Pasirodė, jog visi tie žodžiai “aš toks tik su tavimi, su kitais aš rimtas arba draugiškas arba abejingas” (na, kžkas panašaus) buvo tiesiog tuščios kalbos. “beplepsėdamas” išpasakojo jai mūsų paslaptį, ir, anksčiau buvęs labai drovus ir atsargus apie tai kalbėtis, pradėjo girtis ir puiktis, jog mes tokį reikalą sukam. Buvo dar žiauriai daug niuansų, kurių nėra prasmės pasakoti. Perskaičiusi tai, pagalvojau jog panašių dalykų jau išgyvenau, ir numačiau panašią santykių baigtį. Bet vaikinas pasirodė ne iš kelmo spirtas ir perėjo į kontrataką (nors ne, jis pradėjo kaltinti mane dėl to, jog jam nerašiau. Nesuvokė kur šuo pakastas) ,  suveikė mano savigraužos jausmas ir užuot kaltinusi, puoliau atsiprašinėti. Po to įvykio praėjo jau kažkiek laiko ir dabar, prisiminusi tą įvykį, manau, jog pasielgiau teisingai, nenutraukusi šio ryšio. Nugalėjo jausmai. Tačiau vien tas faktas, jog retkarčiais prieš akis mirga to log-o ištraukos byloja apie tai, jog geriau būčiau jį išvis išmetusi į šiukšliadėžę.

Tiek šiam kartui.

You know you love me,
beprote

    pasižadėjau daugiau nerašyt. Ką gi, ištvėriau tik kelias savaites po to, kai gavau savo visus prieš tai buvusius įrašus atspausdintus ir surištus į knygą. Tikriausiai pernelyg atpratau rašyti dienoraščius ranka, kad nustočiau rašyti savo blogą.

    Pasiklydau tarp visų tų , kurie mane supa. Skubiai reikia artimo žmogaus. Tokio visai neveidmainiško, kuris neslėptų nė vieno savo charakterio bruožo, tokio, kuris būtų su manim taip pat kaip ir su kitais, tokio, kuris galėtų ne tik klausyti, bet ir klausytis. Tokio, kuris sugebėtų iš tikrųjų nuraminti, tokio, kuris galėtų nesikišti ir kartais tiesiog užjausti, kartais patarti, o ne tik numesti kelis formalius, situaciją atitinkančius žodžius, o kartais be žodžių apkabinti draugiškai ir leisti išsiverkti. Ieškau savo angelo sargo. Tokio, kokiu man buvo Radaras. Niekas jo nepakeis, bet noriu globėjo. Tikriausiai dar nesubrendau pakankamai gyvenimui be nieko. Skaudu ir neįprasta pripažinti pirmąjį pralaimėjimą prieš didįjį pasaulį. Tačiau anksčiau ar vėliau viskas ir taip paaiškėtų.
   Nusikandžiojau iki kraujo pirštus iš to žudančio vienatvės jausmo. Jis padeda, bet ne tada, kai išvien  kažko trūksta, nors, berods, daug ką turi.
   Jis neišnyksta. Jis pastoviai lydi jau kokius porą mėnesių.Draugai atvaro ir išvaro, pasirodo ir dingsta, tačiau to vienintelio, sielai artimo žmogaus taip be galo trūksta. To, kuris suprastų ir kartais padėtų patylėti kartu.
   Meilė čia niekuo dėta. Tiesiog kai kas pasakė, jog supainiojus draugystę su meile galima nudegti. Pribijau  per daug atvirauti su tuo, kurį skelbiu mylinti, o gal ir kartais vengiu kalbėti apie tam tikrus dalykus, o jei ir prakalbu, apsiverkiu ir būna gėda.
   Niekada neprimetu savo draugystės. Tai nebūdinga mano tipo žmonėms, bet tikriausiai “naglumo politika” mano asmenybės neatitinka dėl kitokio auklėjimo. 
   Ir, kaip ir prieš 30 minučių, pradedant šį įrašą, vis dar ieškau artimo žmogaus…